šūvis

šūvis statusas T sritis Gynyba apibrėžtis Sviedinio (minos, granatos, kulkos) išsviedimas iš pabūklo, minosvaidžio, granatsvaidžio, šaulių ginklo vamzdžio; sviedžiamąją jėgą sukuria suslėgtos parako dujos, atsiradusios sprogstant (degant) šaunamajam užtaisui. Šūvio metu labai greitai (per tūkstantąsias arba šimtąsias sekundės dalis) vamzdyje susidaro dujos, pakyla temperatūra (iki 3 000–4 000 °C), slėgis (iki 40–500 MPa). Šūvis skirstomas į 4 periodus: nuo užtaiso užsidegimo iki sviedinio judėjimo pradžios; nuo sviedinio judėjimo pradžios iki užtaiso visiško sudegimo (pagr.); nuo užtaiso sudegimo iki sviedinio išlėkimo iš vamzdžio; parako dujų veikimas į sviedinį, išlėkus jam iš vamzdžio (poveikiminis periodas). Šiuos vyksmus vamzdyje tiria vidinė balistika. Sviediniui (kulkai) išsviesti iš vamzdžio ir suteikti jam pradinį greitį sunaudojama 25–35% užtaiso energijos, likusi energija sunaudojama antraeiliams darbams (judamųjų dalių atošliaužai, dinaminei atatrankos pusiausvyrai beatošliaužiuose pabūkluose ir granatsvaidžiuose, automatikos darbui automatiniuose ginkluose ir kt.) arba tiesiog prarandama. Paskui šaudmenį iš vamzdžio išsiveržia dujos ir liepsna, susidaro smūgio banga, kuri yra šūvio garso priežastis. Kartais atsitinka atsitiktiniai, netaiklūs, per ankstyvi, uždelstieji šūviai, atliekami bandomieji šūviai, artilerijoje praktikuojami pirmieji įsodinamieji šūviai, visuose šaunamuosiuose ginkluose – beliepsniai šūviai. atitikmenys: angl. discharge; shot rus. выстрел